Žemaitē paviedè i cėguonus

Ků žemaitē paviedi (lt. panašūs) i ruomus, mūsa vadėnamus cėguonus? Veiziejau „Kalbuos klobs“ laidalė api anus ė tėn tevernuojė kuokius klapatus anë tor nuoriedami rašītė sava kalbuo. Ruomā Lëtovuo tǡp pat nȧtor bėndrėnės rašuomuosės kalbuos. Ī net dvė galȧm sakītė skėrtingė kalbė, dā gīvs gals tarmėkiu. Tǡp pat muokīkluosė nie vākā muokami anū kalbuos (Vėngrėjuo ruomu kalba diestuoma net universėtetė).

Šindënėnie Lëtovuo ruomu šarpē mažie – anë emėgrůn, vuo lėkė̄ rosie. Anū kalbuo daugie rosėzmu. Par gīventuoju sorašīma ruomās užsirašė api 2000, vuo muokonťiu sava gimta kalba api tūkstonti.

Laiduo pasidžiaugė ruomu korība, bet pasigeda tīrėmās api dabartėnė anuos sėtuacėjė. Ė tuo vëtuo Vėdūns Vītis pasakė, ka pėrmiausē tor būtė ėštėrėnieta fonetėka, leksėka, këk ī tarmiū, anas aprašītė ė tǡp tuoliau ė tėk tumet galies ruokůtës api kažkuoki standartėzavėma. Šėtuo vëtuo žemaitē ruomus lėnk ė matau, ka mȧs esam ont slėnkstė, kor tas standarts jau gal būtė ëškuoms.